„Bundesbank“ auksas pervertintas – kitaip neigiamas nuosavas kapitalas? Ar dabar parduoti „Bundesbank“ auksą?

395 milijardai eurų aukso balanse – 2025-12-31 duomenimis

Kai Vokietijoje diskutuojama apie „Bundesbank“ auksą, retai kalbama apie buhalterinę apskaitą. Tačiau būtent tai yra esmė: 2025 m. balanse „Bundesbank“ aukso pozicija dėl „pervertinimo“ išaugo iki 395 milijardų eurų – tai istorinis maksimumas.

Tuo pat metu „Bundesbank“ 2025 m. vėl fiksuoja nuostolį: metinis deficitas siekia 8,6 milijardo eurų, o balansinis nuostolis iš viso sudaro 27,8 milijardo eurų.

Tai kelia klausimą, kuris šiuo metu užduodamas kur kas dažniau nei anksčiau: ką stabilumui ir pasitikėjimui reiškia tai, kad centrinis bankas patiria nuostolių – ir kodėl būtent auksas čia vaidina tokį svarbų vaidmenį?

„Pervertintas“ reiškia: rinkos kaina ataskaitinę dieną – ne „triukas“

Žodis „pervertintas“ skamba kaip politinis sprendimas. Tikrovėje „Bundesbank“ atveju tai apibūdina balanso logiką: auksas vertinamas pagal rinkos kainą ataskaitinę dieną, o vertės pokytis patenka ne į pelno ir nuostolių ataskaitą, bet į atskirą straipsnį: pervertinimo rezervą.

Aukso atveju šis rezervas 2025 m. pabaigoje siekia 387 milijardus eurų.
Bendra pervertinimo išlyginamoji sąskaita (auksas, užsienio valiutos, vertybiniai popieriai) sudaro 388 milijardus eurų.

Šis mastas paaiškina, kodėl „auksas balanse“ šiandien yra ne tik diskusija apie rezervus, bet ir balanso tema.

Grynasis nuosavas kapitalas 363 milijardai eurų – ir kodėl be aukso viskas atrodytų kitaip

„Bundesbank“ kaip pagrindinį rodiklį nurodo 363 milijardų eurų grynąjį nuosavą kapitalą.
Svarbu tai, kas įtraukta į šį rodiklį: be įstatinio kapitalo ir rezervų, taip pat aiškiai įtraukta pervertinimo išlyginamoji sąskaita bei balansinis nuostolis.

Poveikis akivaizdus: stipriai išaugęs aukso pervertinimo rezervas balanse kompensuoja nuostolių etapą. Be šio vertinimo bloko „optinis“ balanso stabilumas būtų gerokai mažesnis – būtent todėl klaidinga auksą vertinti kaip bet kada realizuojamą „finansinę pagalvę“ kitiems tikslams.

Svarbus apribojimas: vertinimo rezervai nėra krepšelis nuostoliams dengti

Nors pervertinimas veikia stabilizuojančiai, „Bundesbank“ aiškiai pabrėžia, kad vertinimo rezervai atspindi vertės pokyčius, tačiau balansiniai nuostoliai negali būti su jais užskaitomi. Nuostoliai perkeliami į ateitį ir vėliau padengiami iš pelno.

Tad tie, kurie teigia, kad galima tiesiog pasinaudoti „aukso pelnu“, painioja balanso logiką su likvidumu. Balansas sako: vertė yra. Biudžetas klausia: kur grynieji?

Kodėl „Bundesbank“ apskritai patiria nuostolių

Mechanizmas yra ne toks dramatiškas kaip antraštės: aktyvų pusėje yra vertybiniai popieriai iš pinigų politikos etapo su mažomis palūkanomis. Pasyvų pusėje – indėliai su didesnėmis palūkanomis.

„Bundesbank“ 2025 m. tai įvardija labai konkrečiai: pinigų politikos vertybinių popierių palūkanos vidutiniškai siekė 0,58 %, o palūkanų našta už kredito įstaigų pinigų politikos indėlius – 2,31 %.

Rezultatas yra neigiama palūkanų marža – būtent dėl to atsiranda nuostolingi metai.

Fratzscherio pasiūlymas: parduoti auksą, kad būtų sukurta erdvės veiksmams

Esant tokiai situacijai, DIW prezidentas Marcel Fratzscher pasiūlė parduoti dalį Vokietijos aukso atsargų investicijoms finansuoti. Viešose diskusijose dažnai minima dabartinė atsargų vertė: „beveik 440 milijardų eurų“.

Idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo pragmatiška: aukšta aukso kaina, tuščias iždas – kodėl neperkirsčius? Klaida slypi detalėse: centriniuose bankuose auksas yra ne tik „investicija“, bet ir balanso inkaras bei pasitikėjimo rezervas. Būtent todėl „Bundesbank“ ir daugybė ekonomistų šį pasiūlymą atmeta.

Pagrindinė problema: pardavimas sumažina ne tik auksą – bet ir balanso atsparumą

Parduodant auksą, sumažinamas straipsnis, kuris maitina pervertinimo rezervą. Aplinkoje, kurioje „Bundesbank“ perkelia balansinius nuostolius, tai yra daugiau nei portfelio klausimas. Tai klausimas apie nuosavo „buferio“ tvirtumą rinkų ir visuomenės akyse.

Be to, auksas centrinių bankų kontekste yra patrauklus būtent todėl, kad jis neatitinka jokios konkrečios skolininko rizikos. Pasaulyje, kuriame didėja geopolitinė įtampa, o pasitikėjimas greitai tampa deficitiniu resursu, tai yra struktūrinis pranašumas – ne tik kainos argumentas.

Kiek aukso Vokietija apskritai turi?

Vokietija, „Bundesbank“ duomenimis, turi apie 3 384 tonas aukso, o tai yra antros pagal dydį valstybinės aukso atsargos pasaulyje.
Tai rodo: kalbame ne apie antraeilę poziciją, o apie pagrindinį užsienio valiutos rezervų elementą.

Skaičiai, padedantys suprasti kontekstą

Diskusija tampa aiškesnė, kai balanso logika pateikiama vienoje vietoje.

Blaivi išvada: auksas nėra biudžeto džokeris

Pasiūlymas parduoti auksą skamba kaip trumpiausias kelias. Žvelgiant iš balanso pusės, tai veikiau yra mainai: trumpalaikės pajamos už ilgalaikį atsparumą. Ir kol vertinimo rezervai negali būti „tiesiog šiaip“ paversti pelnu ar biudžeto lėšomis, lieka esminis klausimas: ar norima sumažinti būtent tą straipsnį, kuris nuostolingais metais akivaizdžiai stabilizuoja pasitikėjimą balanso architektūra?

Ypač palūkanų normų pokyčių, geopolitinio netikrumo ir diskusijų dėl didelių valstybės išlaidų etapuose tai yra sprendimas, turintis ne tik ekonominį, bet ir institucinį poveikį.

Išlikite įžvalgūs, Jūsų Helge Peter Ippensen