Kodėl „auksas be palūkanų“ yra klaidingas įsitikinimas

5 106,68 USD už unciją – ir neeilinė aukso istorija už „15,5 karto“

2026 m. vasario 21 d. duomenimis, aukso kaina siekia 5 106,68 JAV dolerio už Trojos unciją arba 4 335,30 euro.
Tokios ribos patikimai sukelia du refleksus: vieni ieško kito kainos tikslo, kiti – „tobulo pasitraukimo“. Ir beveik visi susiduria su ta pačia klaida: auksas esą „neduoda pajamų“ ir todėl yra tik statymas dėl kainos.

Šiandien papasakosiu istoriją, kuri prasideda būtent čia. Ne kaip veiksmų instrukciją, o kaip įžvalgą į mąstymo modelį, kurį Vokietijoje mažai kas žino iš asmeninės patirties: auksas ne tik kaip kainos pozicija, bet kaip turtas, iš kurio per rinkos mechaniką gali atsirasti papildomų pajamų.

Tuomet: kai auksas dar neturėjo tikros rinkos

1972 metais pasaulis buvo kitoks. Laisvos aukso kainos idėja dar buvo nauja, prekyba vyko vangiai, daug kas vyko per bankų langelius, ryšius ir nustatytas procedūras. Londono fiksavimo mechanizmas (London Fixing) formavo kainodarą, rinka nebuvo tokia atvira, gili ir prieinama visame pasaulyje kaip šiandien.

Tuo metu sėdėjau Niujorke diskusijoje, kurioje buvo rimtai svarstomas klausimas: kas nutiks, kai sąsaja bus atlaisvinta ir auksu bus prekiaujama tikrai laisvai? Lūkesčiai buvo įvairūs. Mane sukrėtė ne prognozė, o pasekmė: kai rinka pereina nuo „valdomos kainos“ prie „laisvos kainos“, pasikeičia ne tik lygis, bet ir visa dinamika.

Grįžau namo ir nusipirkau aukso.

1980-ieji: 800 dolerių – ir momentas, suformavęs viską

1980 m. sausio 14 d. aukso kaina pasiekė apie 800 JAV dolerių už unciją. Šis istorinis kraštutinumas iki šiol yra pamoka: rinkos perlenkia lazdą, vėliau seka normalizacija, o aukso psichologija skiriasi nuo akcijų, obligacijų ar kriptovaliutų.

Tuomet rašiau „parduoti“. Pats nepardaviau. Tai buvo ne dorybė, o patirtis: auksas nėra instrumentas, kuriuo žaidžiama tik siekiant „būti teisiam“. Tai instrumentas, kuriuo žaidžiama per discipliną.

Antrasis lygmuo: „pasirinkimo sandorio pardavėjo premija“ vietoj hektinės prekybos

Po nuosmukio nuo aukštumų buvo aišku viena: auksas turės ilgus etapus, kurie atrodys „nuobodūs“. Būtent čia ir atsiranda šios istorijos esmė.

Kas turi aukso, tas – priklausomai nuo struktūros ir prieigos – gali veikti kaip pasirinkimo sandorio pardavėjas (Stillhalter), t. y. naudoti pasirinkimo sandorius taip, kad būtų gaunamos premijos. Paprastai tariant: parduodama teisė gauti pristatymą už tam tikrą kainą ir už tai gaunama premija. Tai nėra nerizikingas palūkanų pakaitalas, o strategija su aiškiomis rizikomis: viršutinės ribos ribojimas stipraus kilimo metu, priskyrimo rizika, pratęsimo (roll) išlaidos, mokesčių ir struktūros klausimai, o svarbiausia – būtinybė suprasti mechaniką ir likvidumą.

Tačiau tai rodo tai, ką daugelis praleidžia: tinkamai struktūrizuotas auksas per pačią rinką gali generuoti „einamąsias pajamas“ – ne todėl, kad auksas moka palūkanas, o todėl, kad įkainojamas kintamumas ir pasirinkimo sandorių paklausa. Tai, kad tokie Covered-Call metodai šiuo metu vėl plačiai aptariami, matyti ir naujausiuose rinkos straipsniuose apie „palūkanas už auksą“ per Covered Calls.

Kodėl šiandien tai vėl aktualu: 5 000 dolerių nėra įprasta aplinka

Šiuo metu gyvename etape, kai auksą judina ne tik pasakojimai apie infliaciją, bet ir geopolitinis neapibrėžtumas bei prieštaringi palūkanų normų signalai. Reuters šią savaitę pranešė apie aukso šuolį daugiau nei 2% link 5 000 JAV dolerių geopolitinės įtampos ir nevienareikšmių Fed protokolų signalų fone.
Kai auksas taip juda, didėja ne tik dėmesys, bet dažnai ir pasirinkimo sandorio premija. Būtent tada strategija, pagrįsta premijų gavimu, atrodo ypač pagrįsta – ir būtent tada ji dažniausiai suprantama klaidingai.

Nes praktikoje tai nėra „nemokami pinigai“. Tai neapibrėžtumo pardavimas už pinigus, o neapibrėžtumas gali brangiai kainuoti, jei jis nepakankamai įvertinamas.

Kokio dydžio iš tikrųjų yra auksas – ir kodėl pasiūlos trūkumas nėra tik skambi frazė

Žvelgiant globaliai, auksas yra didelė, bet ribota rinka. World Gold Council apskaičiavo, kad 2025 m. pabaigoje antžeminės aukso atsargos sudarė 219 891 toną.
Pasiūlos pusėje vaizdas yra vangus: pasak World Gold Council, bendra aukso pasiūla 2025 m. padidėjo 1% iki 5 002 tonų.
Šie skaičiai nėra „storytelling“, o pagrindinės sąlygos. Kai paklausos impulsai susiduria su pasiūla, kuri auga lėtai, ilgos tendencijos paaiškinamos geriau – nereikalaujant kasdien naujo kainos tikslo.

Dvi lentelės, kurios paverčia istoriją apčiuopiama

Dabartinis kontekstas (2026-02-21 duomenys)

„15,5 karto“ idėjos iliustracija (tik skaičiavimo pavyzdys, ne prognozė)
Jei turtas per labai ilgą laiką padidėja 15,5 karto, tai, priklausomai nuo laikotarpio, atitinka maždaug tokią vidutinę metinę grąžą:

Šio skaičiavimo esmė nėra ta, kad kas nors „saugiai gaus 9,6%“. Esmė ta: ilgalaikės aukso tendencijos ir pasikartojančių premijų, kurios nuosekliai reinvestuojamos, derinys per dešimtmečius gali sukurti masinį sudėtinių palūkanų efektą – ir būtent šio aspekto viešose diskusijose beveik visada trūksta.

Šiuolaikinė klaida: „auksas yra tik kaina – taigi tik laiko parinkimas“

Dažniausia mąstymo klaida yra vertinti auksą tik kaip statymą dėl kitos kainos. Tai neišvengiamai veda į emocinį ciklą: euforiją pasiekus aukštumas ir gailestį korekcijos metu.

Realybė tokia: daugelyje portfelių auksas yra ne „trade“, o draudimo komponentas. O tie, kurie be to naudojasi papildomais mechanizmais, neprekiauja „daugiau aukso“, o naudojasi rinkos struktūra aplink auksą.

Tai reikalauja išmanymo, ne kiekvienam turto dydžiui tai prasminga, be to, reikia tvarkingų procesų, rizikos ir likvidumo valdymo bei struktūros, atitinkančios asmenines galimybes. Tačiau kaip principas tai yra priešprieša hektinei kainų tikslų žurnalistikai.

Ką galima pasimokyti iš šios istorijos

Kai aukso kaina pasiekia rekordinį lygį, svarbiausias klausimas yra ne „kiek dar kils?“, o „kokį vaidmenį auksas turėtų atlikti mano turto struktūroje?“
Kas auksą mato tik kaip kainą, diskutuoja apie aukštumas ir žemumas. Kas supranta auksą kaip turtą, diskutuoja apie discipliną, laiko horizontą ir mechaniką.

Būtent todėl ši neeilinė istorija yra daugiau nei nostalgija: ji rodo, kad „neduodantis pajamų“ kartais reiškia tik tai, kad žmogus nežino antrojo lygmens.

Išlikite įžvalgūs

Jūsų Helge Peter Ippensen